1890 m. Utenoje veikė Š. Levino vyno fabrikas, kuriame dirbo 6 darbininkai.
1893 m. įsteigta žydo R. Brėmerio gazuotų vandenų dirbtuvė, vėliau išplėtusi savo veiklą ir gaminusi 9 rūšių gėrimus. (Šimtmečius siejo nuoširdus savitarpio supratimas, tie patys rūpesčiai, džiaugsmai ir bėdos, „Utenis“, 1999 m. rugpjūčio 28 d. Nr.?, psl. 3-4).
Vienu turtingiausių Utenos žydų ir apkritai miestiečių buvo laikomas Maimas Kučgalis, gyvenęs K.Donelaičio gatvėje. Jam priklausė valcų malūnas, elektros stotis, lentpjūvė. Šis asmuo buvo pirmasis, kuris Utenoje įsivedė telefoną (jam priklausęs tel. nr.- 1). Be to, M.Kučgalis buvo vienas iš Utenos žydų liaudies banko, kuris buvo įsikūręs Rinkos aikštėje nr. 5, valdytojų. (29 – Šimtmečius siejo nuoširdus savitarpio supratimas, tie patys rūpesčiai,džiaugsmai ir bėdos// Utenis.- 1999 m. rugpjūčio 28., p. 3- 4.)
Joškės Zagino muilo gamykla
Gamykla buvo įsikūrusi prie Utenėlės upės, dabar pastatas nebėra išlikęs.
Miestiečiai ją vadindavo „Smirdėle“ dėl kvapo.
Dovydo Chajeto kepykla
Skaniais kepiniais garsėjo Dovydo Chajeto kepykla, stovėjusi tarp Eimučio ir Daržų gatvių, priešais žydų maldos namus. Kepiniai būdavo kepami iš aukščiausios rūšies miltų, o švarus ir tyras vanduo jiems parūpinamas iš kaimyninio namo savininko, lietuvio Juozo Markevičiaus, šulinio (37 pagal D.Jonaitienės pasakojimą).
Gurvičiaus kepykla
Kita kepykla buvo įsikūrusi Kauno gatvėje ir priklausė Gurvičiui.
Karpucho skrybėlių ir kepurių siuvykla
Karpuchas savo name Kauno gatvėje buvo įsteigęs skrybėlių ir kepurių siuvyklą-parduotuvę.
1936 m. Utenos mokykloje buvo pradėta nešioti uniformines kepures, kurias pasiuvo Karpuchas. Mokyklinė kepuraitė buvo su juodu snapeliu, iš raudono aksomo bei prisegtu auksiniu dobilo lapeliu (44 – LCVA. F. 843. Ap. 1. B. 217. Utenos miesto pilnateisių ir pilnamečių žydų sąrašas.).
Šelkom Jakub dirbtuvės
Su Karpuchu dėl galvos apdangalų konkuravo Šelkom Jakub, dirbtuvę turėjęs Daukanto gatvėje.
Helmano Šulmano dirbtuvės
Helmanas Šulmanas iš Utenio aikštės prekiavo oda ir jos dirbiniais. Siuvėjas Jonas Motiejūnas pirkdavo iš jo odas savo dirbiniams, o prekybininkas jo pasiūtus dirbinius parduodavo. (46 – Vildžiūnas L. [sud.], Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai, Vilnius, 2002. P. 160.).