Utenos krašto enciklopedijoje apie Utenos krašte gyvenančius žydus yra tokios žinios skyriue „Miestai ir miesteliai“.
Utena
1765 m. inventoriuje (LVIA fondas-apyrašas-byla?) rašoma, kad Utena yra nedidelė, tačiau dėl patogios geografinės padėties – susikertančių kelių iš Breslaujos, Vilkmergės ir Vilniaus – joje jau vyksta gana dideli turgūs. B.Kviklio „Mūsų Lietuva“ rašo (t. 2, psl. 10), jog tuo metu Utenos mieste gyveno 341 žydai. Tuo metu Utenos krašto enciklopedija nurodo gyvenus 565 žydus, kuriems priklausė 48 namai (iš jų 6 smuklės ir 1 špitolė).
1775 m. rugpjūčio 20 d. vykusios Utenos Kristaus į dangų žengimo bažnyčia vizitacijos akte (LVIA fondas-apyrašas-byla?) fiksuota, jog parapijoje gyveno 250 žydų, Utenoje buvo žydų mokykla. Bažnyčios sklypuose gyveno 5 katalikų ir 4 žydų šeimos.
1790 m. LDK gyventojų surašymo (LVIA fondas-apyrašas-byla?) metu Utenoje gyveno 565 žydai, o iš viso tuo metu Utenos parapijoje buvo 6 562 gyventojai. Pačioje Utenos klebono jurisdikoje mieste gyveno 11 žydų. (B. Kviklys, Lietuvos bažnyčios. Panevėžio vyskupija. psl. 452.) Jie už savo sklypus mokėdavo metinę nuomą, taip pat pakaitomis būdavo įpareigoti išnešioti klebono korespondenciją.
XIX a. I ketvirtyje Utenos bažnyčios jurisdikoje buvo 10 žydų namų ir smuklė (bei dar 22 kitų gyventojų lėšomis pastatyti namai). Tuo metu Utenoje gyveno 115 žydų ir 350 katalikų šeimų (E. Rimša E. Lietuvos heraldika – t. 1, psl. 124-125).
1835 m. per Uteną buvo nutiestas Sankt-Peterburgo-Varšuvos kelio ruožas ir pastatyta pašto stotis, vėliau įrengta telegrafo linija. Telegramas įvairiais verslo reikalais dažniausiai siųsdavo žydai (Lietuvių enciklopedija, 1965 – t. XXXII, psl. 344), kurių skaičius Utenoje žymiai išaugo.
Apie 1847 m. Utenoje gyveno 1 416 žydų (kitais duomenimis – 160 žydų šeimų ir 2 trečiosios gildijos pirkliai, The Encyclopedia of Jewish life. Before and during the Holocaust – t. III, psl. 1365).
1874 m. Utenos kahalas kreipėsi į Kauno gubernijos valdybą su prašymu leisti statyti maldos namus: teigta, jog mieste yra 309 žydų namai ir tik 2 sinagogos, kai tuo tarpus pagal taisykles 30-iai žydų namų priklauso 1 sinagoga (VŽMP 5010, Utenos miesto planas 1879 m.).
1890 m. Utenoje buvo 65 verslo įmonės (LCVA F:1297-Ap:1-B:11, psl. 4- 7, 8-11, 12-17, Utenos miesto namų savininkų sąrašas), iš jų:
– 38 krautuvėlės;
– 5 stambesnės parduotuvės;
– 16 smuklių;
– 1 aludė;
– 1 vaistinė;
– veikė Š. Levino vyno fabrikas, kuriame dirbo 6 darbininkai.
1892 m. duomenys rodo, jog mieste buvo 3 sinagogos (visos jos stovėjo miesto centre, centrinės miesto aikštės ribose). Visos trys sinagogos išliko per 1876 m. gaisrą, kurio metu nukentėjo didesnė dalis Utenos.
1897 m. visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo metu Utenoje gyveno 2 405 žydai, tai sudarė 74 proc. miesto gyventojų. (LCVA F:1997, Ap:1, B:155, psl.2)
1923 m. visuotinių gyventojų surašymo metu Utenos apskrityje surašyta žydų tautybės gyventojų – 3 852 vyrų ir 4 191 moterys. (Lietuvos gyventojai, Pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys, psl. 109 NB-psl.25 trūkstamas, ten valsčiais)
1933 m. mieste buvo 40 gatvių, kurių ilgis 25 200 m, 1931–1932 m. buvo išasfaltuota 1,5 km plento per Uteną. Buvo apie 7000 gyventojų, iš jų apie 55% žydų (apie 3850), 45% lietuvių.
Gyvenama teritorija
Mieste išliko pastatų, kurie dar mena savo šeimininkus. Tarpukariu žydų gyvenamoji erdvė apėmė beveik visą miesto centrą: Viešojoje aikštėje, kaip ir Mažojoje, Kudirkos ir Trumpojoje gatvėje visi namai priklausė žydams, vos keletas lietuvių gyveno Bažnyčios gatvėje, taip pat Daukanto, Ladygos, Gedimino. „Mišresnė“ gatvės buvo Vilniaus [joje nuo 1 iki 13 namo gyveno tik žydai], Kalno, Tauragnų, Ežerėnų. Ramiajame skersgatvyje gyveno vos pora žydų, o Upės gatvėje jų iš viso nebuvo. (86?)
Pagrindinės žydų gyvenamosios gatvės Utenoje – Utenio, Rinkos aikštės, Kauno, Eimučio, Ežero, Vilniaus gatvės. Bet įvairūs jų pastatai stovėjo ir miesto pakraščiuose.
Pastatas, kuriame buvo įsiikūręs Utenos žydų liaudies bankas
Daugelis namų karo metu buvo sugriauti, išlikę – perstatomi, remontuojami ar dar išlaikę savo autentiškumą. Vienas iš išlikusių pastatų yra Rinkos a. 5 numeriu pažymėtas buvęs Utenos žydų liaudies bankas. Po karo D.Libermano ir S.Šterno namai buvo sujungti ir rekonstruoti. Dabar čia įsikūrusi rajono savivaldybė.
Antrojo pasaulinio karo metais visas Utenos miesto centras (t.y. daugiau pusės gyvenamųjų ir kitų pastatų) buvo sugriauta ir sudeginta.Tarp jų būtą daug žydų pastatų, kurių kai kurie buvo mūriniai. Čia nebuvo likę nei sinagogų, nei krautuvėlių, likę pastatai buvo išplėšti, turtas išgrobstytas. Yra duomenų, jog apie 1960m. Utenoje buvo apie 50 žydų, bet jie neturėjo sinagogos.
Užpaliai
1765 m. buvo 55 sodybos, iš jų 9 – žydų.
1789 m. inventoriuje minima:
- Dusetų gatvė – 19 katalikų, odininkas – žydas, buvo dvaro karčema, kurios savininkas – žydas
- Dvaro gatvėje – 3 katalikų ir 5 žydų sodybos
- Rinkos gatvėje – 11 katalikų ir 2 žydų sodybos
- Bikuškio gatvėje – 6 katalikų sodybos
- Vilniaus gatvėje – 29 katalikų sodybos
- Užtiltės gatvėje – 8 žydų
- Slabadoje – 2 žydų užimti sklypai.
1789 m. miestelyje gyveno 560 žmonių, o Užpalių seniūnijoje – 594 žmonės.
Vyžuonos
1570 m. leista steigti karčemas, o savininkai dažniausia buvo žydai, kurie, 1911 m. mirus dvarininkui Meistavičiui, iš dvaro gavo žemės.
XVII–XVIII a. čia gyveno daug žydų, buvo sinagoga.
Saldutiškis
Buvo žydų sinagoga.
Tauragnai
1944 (ar 1941?) m. Tauragnų žydus ir kitų tautybių žmones sušaudė vokiečiai.